Improdimensija Kaune: MARIO COSTA quartet “CHROMOSOME”

2023 / 10 / 17 19.00
Jazz Academy Kaunas, Baltų pr. 34, Kaunas
  • lt
  • eng
Šių metų Vilnius Jazz dalyvis – tarptautinis kvartetas atspindi portugalų džiazo proveržį, iškėlusį būrį improvizacinės muzikos pažibų. Tą proveržį įkvėpė amžių sandūroje Portugalijoje įkurta „Clean Feed“ muzikos įrašų kompanija. Jos išleisti albumai praskynė ir šio kvarteto lyderiui, portugalų būgnininkui Mario Costai kelius į tarptautinę džiazo sceną.
Šiuolaikinio džiazo elitui atstovauja visa ši grupė, įgrojusi 2023-ųjų pradžioje autorinį M. Costa albumą „Chromossome“. Jo pavadinimas simbolizuoja projekto lyderio kūrybos braižo ir trijų išskirtinių jo scenos partnerių DNR sąveiką. „Chromossome“ muzika – tai kur kas daugiau nei kvarteto narių muzikinių partijų suma.
„Tai labai įkvepiančios kompozicijos. Jose nėra nereikalingų natų. Kiekvienas muzikantas atiduoda ir gauna tai, ko reikia, kaip tobuloje demokratijoje. Jaučiu, su kokiu malonumu jie groja. Tai magiška“, – taip „Chromossome“ įvertino italų džiazo legenda Enrico Rava.
Trimitininko Cuong Vu (JAV) reputaciją ir lankstumą liudija dešimtmečius trunkanti jo partnerystė su džiazo žvaigžde Pat Metheny, bendradarbiavimas su legendiniais Laurie Anderson ir Davidu Bowie bei ryškiausiais dabarties avangardinio džiazo atstovais.
Išradingo trimito novatoriaus neįmanoma įsprausti į standartinius muzikos žanrų ir stilių rėmus. Jis sukūrė savo estetiką ir instrumento skambesį, sugebėjo išvengti net Miles Davis įtakos, įkalinusios daugelį trimitininkų. Jo scenos partnerių sąrašas įspūdingas: Dave Douglas, Bobby Previte, Chris Speed, Andy Laster, Jamie Saft Gerry Hemingway ir kt. Jis taip pat buvo būgnininko George’o Schullerio „Orange Then Blue“ bigbendo ir Jeffo Songo grupės „Lowbrow“ narys, vadovavo savo grupėms „Scratcher“ ir „Vu-Tet“, kaip lyderis išleido vieną po kito tris albumus – „Bound“, „Pure“ ir „Come Play with Me“. Pastarąjį „Amazon“ priskyrė visų laikų geriausių džiazo albumų šimtukui.
Mario Costa (Portugalija) studijavo perkusiją gimtosios Viãna do Kastèlo (Viana do Castelo) muzikos mokykloje, kur susipažino su didžiaisiais XX amžiaus kompozitoriais Johnu Cage’u, Steve’u Reichu, Iannisu Xenakiu ir kitais.
Vėliau Mario baigė džiazo mušamuosius Porto muzikos ir scenos menų mokykloje ir išvyko į Niujorką semtis žinių iš tenykščių korifėjų. Netrukus užsimezgė jo ilgalaikė partnerystė su prancūzų džiazo pažiba saksofonininku Emile’u Parisienu, Mario grupė „Homo Sapiens“ buvo pakviesta pristatyti savo projektą garsioje Porto koncertų salėje „Casa da Música“.
Įsiamžinęs portugalų kontrabosininko Hugo Carvalhaiso albumuose „Nebulosa“ ir „Particula“, kuriuos išleido „Clean Feed“, M. Costa atkreipė į save tarptautinės džiazo bendruomenės dėmesį, suartėjo su saksofonininku Timu Berne, pianistu Gabrielu Pinto, smuikininku Dominique’u Pifarély ir kitais džiazo scenos autoritetais. Tuo metu užsimezgė jo partnerystė ir su lietuvių saksofonininku Liudu Mockūnu, – abu muzikantai groja įvairių sudėčių H. Carvalhaiso ansambliuose.
2015 metais M. Costa debiutavo garsiame festivalyje „Jazz in Marciac“ su E. Parisienu, legendiniu Micheli Portal ir Joachim Kuhn, po metų su šia grupe išleido albumą „ Sfumato“, puikiai sutiktą džiazo pasaulyje.
Pirmąjį autorinį būgnininko albumą „Oxy Patina“, 2018-aisiais išleistą su gitaristu Marcu Ducret ir pianistu B. Delbecq’u, portugalų žurnalas „Jazz.pt“ įvertino penkiomis žvaigždutėmis ir išrinko geriausiu metų albumu, o M. Costą – Portugalijos metų džiazo muzikantu. 2020-aisiais būgnininkas įsiliejo į žymaus britų saksofonininko Andy Sheppard naują kvartetą.
Per savo karjerą M. Costa pasirodė daugybėje įvairių sudėčių grupių ir projektų, tarp jų – kaip Emile Parisien kvarteto, „Ensemble Super Modern“, „Orquestra de Jazz de Matosinhos“, Gilen Santanos „Metamorphose“ narys, trio su Chris Corsano ir Jorge Queijo, su Carlosu Azevedo, Sérgio Carolino, Jeffery Davis, bendradarbiavo su iškiliais portugalų kompozitoriais Miguel Araujo, António Zambujo bei fado dainininke Ana Moura.
Jis koncertavo daugybėje elitinių scenų, tarp jų – Niujorko „Carnegie Hall“, „SFJAZZ Center“ (JAV), Londono „Barbican Center“, Berlyno, Kelno, Hamburgo, Liuksemburgo filharmonijose, Amsterdamo „Sala Paradiso“, Sidnėjaus operos rūmuose, Maskato karališkojoje operoje Omane, „El Lunario“ Meksike, Bogotos teatre, Rio de Ženeiro „Sala da Cidade das Artes“.
Benoît Delbecq (Prancūzija) per 20 džiazo karjeros metų pelnė daug garbingų įvertinimų, įsiamžino daugiau kaip 50-tyje albumų, sulaukė pripažinimo tokių muzikos grandų kaip Malas Waldronas, Steve’as Lacy, György Ligeti, Steve’as Colemanas.
Savitoje šio pianisto muzikos kalboje susipina preparuoto fortepijono garsynas, sintezatorių ir kitos elektronikos skambesiai.
Pasimokęs klasikinio fortepijono, B. Delbecq’as nuo 16-kos metų studijavo improvizacinę muziką su laisvojo džiazo pionieriumi Alanu Silva, o 18-kos pasinėrė į garsų inžinerijos ir akustikos studijas. Vėliau jis gilino džiazo įgūdžius žymių improvizuotojų Dave’o Hollando, S. Colemano, Muhalo Richardo Abramso, Kenny Wheelerio ir kitų meistriškumo kursuose Banfo kūrybos ir menų centre Kanadoje.
B. Delbecq’as kuria muziką filmams, kaip kompozitorius bendradarbiauja su teatralais ir literatais. Kaip pianistas jis reiškiasi įvairiausiais amplua – nuo solo programų iki pasirodymų su dideliais ansambliais. Keliolika metų gyvavo jo įkurtas „Hask Collective Paris“, muzikas yra grupės „Bureau de Son Paris“ vienas įkūrėjų. O šiuo metu jis muzikuoja su savo trio „Delbecq 3“ ir kvartetu „Delbecq 4“, Mileso Perkin’o kvartetu, Toma Gouband trio, S. Murcia projektuose „Eyeballing“ ir „My Mother is a Fish“, Jonaso Burgwinkelio „Medusa Beats“, Robino Verheyeno „The Bach Riddles“, Danielo Zimmermanno „Dichotomies“.
Sunku būtų išvardyti visas garsenybes, su kuriomis B. Delbecq’ą suvedė scena. Tarp jų – Evanas Parkeris, Michaelas Moore’as, Hanas Benninkas, Geraldas Cleaveris, M. Ducret, Fredas Herschas, Mary Halvorson, Tayloras Ho Bynumas, Samuelis Blaseris, Timas Berne, Lotte Anker, Oliveris Lake’as, Tony Malaby, Jimas Blackas.
Be koncertų, komponavimo ir muzikos įrašų prodiusavimo, pianistas rengia įvairiose pasaulio šalyse meistriškumo kursus.
Bruno Chevillon’as (Prancūzija) tęsia kontraboso grandų Jeano François Jenny-Clarko, Joelle Leandre ir Barre’o Phillipso tradicijas, atverdamas naujus šio instrumento kūrybos horizontus. Aistringas kontraboso galimybių tyrinėtojas teigia nepretenduojantis lyderiauti scenoje, bet turi daugybę gerbėjų.
Muzikas studijavo Avinjono konservatorijoje meną, fotografiją ir klasikinį kontrabosą, – ši netipiška patirtis turėjo įtakos jo požiūriui į improvizaciją, įžiebė jo polinkį į sintetinius menų projektus, norą eksperimentuoti. Džiazo pagrindus jam suteikė vienas iškiliausių prancūzų muzikų multiinstrumentininkas André Jaume.
Kontrabosininkas bendradarbiavo su šokio menininkais ir kitais teatralais, fotografu Guy Le Querrec, sėmėsi įkvėpimo kino režisieriaus Piero Paolo Pasolini kūryboje. Jis pritapo daugybėje improvizacinės muzikos grupių: dalyvavo kone visuose Louiso Sclaviso projektuose, grojo trio su Yves’u Robert’u ir Aaronu Scottu, su Joey Baronu ir Danieliu Humairu, su Bernard’u Lubatu ir Frabncçois Corneloupu, taip pat Christophe’o Marguet’o ansambliuose, Michel’io Portalo kvartete bei daugybėje kitų grupių.
Svarbus jo kūrybos puslapis – projektai su pianistu Stephanu Oliva. Kartu jie įgrojo albumų, sukūrė trio su Paulu Motianu, grojo kitomis sudėtimis.
B.Chevilloną ne kartą įtraukė ir klasikinės muzikos scena. Jis pristatė kūrinį kontrabosui ir sampleriui „Radio France“ festivalyje, įrašė kompoziciją su akordeonininku pagal radijo archyvų medžiagą, įkūrė grupę „Scoffio di Scelsi“, savitai interpretuojančią kompozitoriaus Giacinto Scelsi muziką.

The return to the road after two years of a stopped world begins with the second phase of Costa´s project released in record – OXY PATINA (CleanFeed 2018) with Benoit Delbecq and Marc Ducret that confirmed Mário Costa as a name of reference in European jazz.
The novelty comes from the joining of forces between Costa and Delbecq by trumpeter Cuong Vu and bassist Bruno Chevillon, transforming the previous trio into a quartet. Everything happens in continuity, but because a quartet is not a trio, and because music, the supreme art of the ephemeral, cannot and must not stagnate in a repeated formula, this new format is carried out with some changes. If before the Portuguese musician used to write thinking about the individuality and the DNA of each member of his band, this purpose is no longer only a strategy to become an entire program of action. And if the use of electronics was already a resource of OXY PATINA, now in CHROMOSOME is systematic and adopted by all the musicians: Costa, Delbecq, Chevillon and Vu have plenty of space to manipulate their acoustic sounds, acting/creating in two parallel and simultaneous universes.
The music in itself has the most simple and honest source of inspiration: emotions. After all, that’s its biggest particularity since it was invented by human beings – to express feelings.
Well, these four aren’t affraid to feel, to the delight of our ears…
By Rui Eduardo Paes

orchestra

Improdimensija Orchestra