Dee Dee Bridgewater, Cassandra Wilson, Gregory Porteris ar Kurtas Ellingas – pasaulinio garso džiazo vokalistai, koncertuojantis tūkstantinėms minioms ir tapę įkvėpimu ne vienam muzikos kelią pasirinkusiam ar pasirinkusiai asmenybei. Tačiau greta šių populiariojo džiazo didžiūnų gyvuoja nemažiau įtakingi ir unikalūs avangardo scenos atstovai – vienas tokių 82-iejų vokalistas Philas Mintonas, gegužės 24 d. pasirodysiantis Vilniuje.
Muzikologai P. Mintono balsą talpina į skyrelį su užrašu baritonas, tačiau kalbėjimas apie šį vokalistą tik per balso tipo perspektyvą toli gražu neatskleidžia šios asmenybės daugialypiškumo. Būdamas penkiolikos jis pradėjo groti trimitu gimtajame pietvakarių Anglijoje esančiame Torki mieste. Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje P. Mintonas persikėlė į Londoną, kur grojo trimitu ir dainavo plačiai džiazo pasaulyje žinomo pianisto Mike‘o Wetbrooko grupėje. Būtent su M. Wetbrooku jie tapo ypač artimi bičiuliai ir nuolatiniai scenos partneriai.
Scenoje P. Mintonas per bene šešis dešimtmečius trunkančią savo karjerą yra pasirodęs su daugeliu avangardo vėliavnešių. Fredas Frithas, Rogeris Turneris, Veryanas Westonas, Johnas Butcheris, Fredas Van Hove – tai tik saujelė muzikantų, kurių muziką savo balsu praturtino P. Mintonas. Tačiau į sceną jis lipa ne tik su profesionalais. Nuo 9-ojo XX a. dešimtmečio P. Mintonas puoselėja „The Feral Choir“ projektą, į kurį įtraukia visus norinčius dainuoti.
P. Mintonas nerdamas vis gylin į vokalinės improvizacijos vandenis suformavo visiškai unikalų santykį su balsu. Tradicinės dainavo technikos jam nė motais. Nepaisydamas jokių įprastų formų, jis tapo tikrų tikriausiu vokalinių išplėstinių technikų karaliumi. Riksmai, šnabždesiai, dusulys, verksmas murmesiai ir begalės kitų vokalinių ir stipriomis emocijos prisodrintų garsų trykšte trykšta iš P. Mintono burnos jam būnant scenoje. Be to, jis turi retą sugebėjimą – savo balso stygomis vienu metu išgauti dvi natas.
Jungtinės Karalystės avangardo pionierius viename interviu prasitarė, kad vienas jo bičiulis kadais jam parodė abstraktaus ekspresionizmo ikonos Jacksono Pollocko darbus. Tąsyk britų avangardistas suprato, jog verta pabandyti priversti muziką skambėti taip, kaip atrodo J. Pollocko drobės. Ir po paraliais, P. Mintonui tai pavyko ir velniškai gerai sekasi! Laisve alsuojantys, kartais lengvi it plunksna, o kartais grubūs it peilio dūriai, štrichai, chaotiškos ir nenuspėjamos struktūros ir daug daug atsitiktinumo. Būtent taip skamba P. Mintono muzika.
Gegužės 24 d. koncertas bus dviejų dalių. Pirmojoje klausytojų lauks P. Mintono solo pasirodymas, o antrojoje − pirmą kartą Lietuvoje pasirodysiančio svečio vokalinius eksperimentus praturtins saksofonininkas Liudas Mockūnas ir daugiau nei dvidešimt metų džiazo ir eksperimentinės muzikos srityje besidarbuojantis kontrabosininkas iš JAV Tomas Blancarte’as.
T. Blancarte‘as – daugiau nei dvi dekadas aktyviai plušantis eksperimentinės ir improvizacines muzikos baruose laikomas vienu unikaliausių kontraboso balsų. Grodamas tiek solo, tiek su elektroakustiniu Peterio Evanso ansambliu, free jazz/noise trio „Totem“, improvizaciniu postpank kvartetu „Sweet Banditry“ ir kt., T. Blancarte‘as nuolatos stumia improvizacinį meną į naujus kraštutinumus. Nuožmus, agresyvus ir garsus – tai žodžiai, kurie puikiai apibūdina šį muzikantą. Kontrabosas jo rankose tampa buldozeriu, nušluojančiu bet kokius turimus įsivaizdavimus apie šio instrumento galimybes.
Koncertą iš dalies remia Kultūros taryba ir Vilniaus savivaldybė
Organizatorius: Improdimensija
Vieta: Mama studios, A. Mickevičiaus 29, Vilnius
Phil Minton (born 2 November 1940) is a British avant-garde jazz/free-improvising vocalist and trumpeter.
Minton is a highly dramatic baritone who tends to specialize in literary texts: he has sung lyrics by William Blake with Mike Westbrook’s group, Daniil Kharms and Joseph Brodsky with Simon Nabatov, and extracts from James Joyce’s Finnegans Wake with his own ensemble. He sings on a Jimi Hendrix tribute album, belting out the lyrics in over-the-top fashion. Between 1987 and 1993 Minton toured Europe, North America, and Russia with Lindsay Cooper’s Oh Moscow ensemble.
He is perhaps best known, however, for his completely free-form work, which involves “extended techniques” that can be as unsettling as they can be mesmerising. His vocals often include the sounds of retching, burping, screaming, and gasping, as well as childlike muttering, whining, crying and humming; he also has an ability to distort his vocal cords to produce two notes at once. As the DJ/poet Kenneth Goldsmith has described it,
Minton’s range on this disc (A Doughnut in One Hand) runs from the sounds of a man choking on his own vomit to the sounds that grandpa makes when you finally decide to pull the plug on his respirator. Minton’s like a little kid who’s contact-miked himself playing yo-yo with his saliva; he’s a baby drooling through his cries; he’s mastered the art of the multiple burp; he’s perfected the craft of goobering all over his finger and then running it over his lips while moaning. I’d hate to see what his mic looked like after he was done with it. … Minton … forces us to ponder the musical qualities of noises that we’d rather not deal with and for that fact alone, makes this an important recording.
Minton’s most frequent improvising companions are the pianist Veryan Weston and the drummer Roger Turner, but he has worked with most of the improvising musicians in the European scene. Unlike some first-generation free improvisers, he has also become a frequent participant in electroacoustic improvisation.